VIDURINYSIS I. E. etapas (epocha ar era), trukęs ne mažiau dvidešimties tūkstančių metų (o gal ir dar daugiau!), – tai  jau daug aukštesnė išsivystymo pakopa. Ji būdinga tuo, kad bikonsonantinės šaknys pradėtos dėlioti į konstrukcijas, susidedančias iš dviejų arba trijų bikonsonantinių šaknų; retais atvejais buvo galima ir iš vienos bikonsonantinės šaknies.

Iki to laiko kai kurios bikonsonantinės šaknys labai stipriai pakeitė savo skambesį, ir todėl šiai epochai taikyti pavadinimą bikonsonantinė šaknis, galima tik sąlyginai.  Tačiau mes privalome jas taip vadinti, nes kitaip galima ir nesuprasti su kuo turime reikalą.

Bikonsonantinių šaknų sąrašas iki to laiko išliko beveik toks pats, koks jis buvo Ankstyvojoje epochoje. „Beveik“ - tai reiškia, kad buvo praradimų, o papildyta nebuvo visiškai!

Svarbi taisyklė:
Bikonsonantinės šaknys nebuvo perimamos iš kitur ir naujos nebuvo kuriamos.
Kas buvo gauta iš protėvių – tuo ir naudojosi! Kalba vystėsi bikonsonantinų šaknų dėliojimo būdu.

O dabar pats laikas paaiškinti patį sunkiausią dalyką: kaip mums ištarti GhwDh, arba GwJ, arba XXw… Juk tai siaubas kažkoks: nesuprantamas priebalsių susikaupimas, kurių mes ne tik kad negalime ignoruoti, bet juos dar reikia kaip nors ištarti!

Ištarti juos iš tikrųjų labai sunku. Reikalas tas, kad tos pačios bikonsonantinės šaknys Ankstyvojoje i. e. Epochoje tarėsi visai ne taip, kaip Vidurinėje i. e. Epochoje, kada tarimas žymiai supaprastėjo iki tokio lygio, kad mums, šiuolaikiniams žmonėms jau nekyla jokių sunkumų.

Todėl sutariame: visas bikonsonantines šaknis tarkime taip, kaip jos skambėjo Viduriniajame etape, o Ankstyvosios epochos tarimą palikime lingvistams.

Taigi, Viduriniojoje epochoje visos bikonsonantinės šaknys turėjo tris skambėjimo variantus:

1) du priebalsiai ir vienas balsis – [men], [wen], [ste];

2) vienas priebalsis ir vienas balsis arba atvirkščiai – [at], [ta], [wi];

3) du skirtingi balsiai ir nė vieno priebalsio – [ea], [ao], [oa].

Jokios ypatingos reikšmės neturėjo skirtumai tarp [w] ir [u], o taip pat [j] ir [i]. Dėl to galėjo sakyti [ju], [iu] ir [iw] – ir tai buvo laikoma tuo pačiu! Buvo ir kiti niuansai, tačiau labai reti ir nereikšmingi. Pavyzdžiui, garsas [h] – tai, ko visi indoeuropiečių dialektai lyg būtų susitarę atsisakė, tačiau retkarčiais dėl nežinomos priežasties šitas senoviškas garsas būdavo išlaikytas, ir kai kur galėdavo pasakyti ne [ao], o [haho] arba [aho], arba [hao]…

Koks tarimas bebūtų, tačiau mes privalome visą tai vadinti BIKONSONANTINIŲ ŠAKNŲ terminu. Net jeigu jie ir nustojo būti iš dviejų priebalsių, tačiau atmindami jog jie tokiais buvo anksčiau – mes juos taip vadinkime visados. Tai svarbi sąlyga, ir jos paisyti yra būtina.

Štai pavyzdžiai kaip turi rašytis bikonsonantinės šaknys ir kaip jos turi tartis.

KN [ken] – sausas, išdžiūvęs.

KjN [k’en] – jūros kriauklė, upinė kriauklė.

GN [gen] – anglis, naudingosios iškasenos.

GjN [g’en] – ženklas iš nulaužtos šakelės, kurį pereidami mišką paliko medžiotojai arba rinkėjai.

NT [net] – slėpti, laidoti.

ST [ste] – stovėti.

Viduriniajame i. e. Etape įsigaliojo tokia taisyklė: e > o. Tai reiškia, kad balsis [e] virto į [o]. Tai yra atsirado toks bikonsonantiniių šaknų tarimas: [kon], vietoje ankstesnio [ken], [not], vietoje [net] ir taip toliau. Tačiau ši taisyklė nebuvo tokia griežta ir suveikdavo kur kas ne visada… Todėl galime į tai  pažiūrėti pro pirštus ir visas bikonsonantines šaknis tarti kaip parodyta aukščiau: [ken], [men], [ste]… Mums visi šitie patikslinimai visiškai nereikalingi!

Tai buvo labai paprasti atvejai. Nors tiems kas silpnai gaudosi fonetikoje, reikėtų pabrėžti,  kad [k] ir [g] – tai tvirtieji garsai, o  [k’] и [g’] – minkštieji.

Dabar sudėtingumo kartelę pakelkime truputį aukščiau:
KwT [k^wet] – vyras ir moteris, sutuoktinių pora.
Čia kyla toks klausimas: kas čia per garsas toks: [k^w]? Tai garsas kaip garsas, tik reikia įsivaizduoti, jog norite tarti anglišką priebalsį [w], tačiau iš tikro garsu ištarti [k]. Jeigu mums sunku tai ištarti, nieko tokio.
Todėl galime pasakyti ir taip: [kw]. Tai bus du garsai, tačiau tuo pačiu metu turime žinoti, jog iš tikrųjų tai buvo vienas vienintelis garsas, tik mums nepavyko jo ištarti ir priėmėme tai sau  kaip sąlyginį tarimą.

O dabar – nauja šaknis:

GwS [g^wes] – lėtas užšalimas; jėgų gesimas.
Kaip ištarti [g^w]? Ogi taip pat! Apsimetame jog norime ištarti anglišką [w], tačiau tariame [g]. O jeigu nesigauna, tariame [gw] – du garsai, nors mes mintyse žinome jog tai vienas garsas!

O štai kitas pavyzdys:
BhL [b^hel] – burbulai vandenyje; pūslė, ruplė.
Kas yra [b^h]? Tai vienas garsas o ne du! Prasideda jis kaip [b], bet gale skamba kaip [h]. Jeigu jums sunku tai ištarti, galite tarti du garsus: iš pradžių [b], o vėliau – [h], tačiau atminkite, kad abu garsai –skardūs! Ir čia jokių išlygų negali būti.

Garsai [g^w] и [k^w] vadinami dvigubos artikuliacijos. O dar yra ir trigubos…

Imame šitą atvejį:

NGhw [neg^wh] – nereikalinga.
Kaip ištarti trigubos artikuliacijos garsą užrašytą kaip [g^wh]? Ogi taip pat! Apsimetame, kad norime tarti garsą [w], tačiau iš tikro tariame [g^h]. Jeigu nesigauna, tada tariame tris garsus paeiliui: [g], [w], [h], tik atminkite, jog tai vienas vienintelis garsas ir jis dar skardus!

Dabar bus lengviau:
GhwDh [g^whed^h] – tikslus pataikymas į taikinį.
Kadangi mes jau viską supratome: tai du skardūs priebalsiai  – trigubos ir dvigubos artikuliacijos.

Dabar lengvesni:
DX [da] – upė.
Kodėl  X reikia tarti kaip [a]? Tai – pagal laringalų teoriją: ankstyvasis i.e. priebalsis [x] Viduriniajame etape pradėjo tartis kaip [a]. Tokia taisyklė: priebalsis [x] visada virsdavo į balsį [a]. Tai reikia paprasčiausiai priimti žinion ir su tuo susitaikyti. Buvo dvi kitos panašios taisyklės: priebalsis [x^w] – visada virsdavo į balsį [o], o priebalsis [x^j] – į [e].
Ištarti [da] mums daug lengviau, negu DX (upė). Pasakyti [do] taip pat lengviau, negu DXw (auka), o [de] – lengviau, negu DXj (pynimas, rišimas).
Ir darykime tai kas mums lengviau. Tai toks sąlygiškumas.

Analogišku būdu:

XN [an] – karys;

XwN [on] – naktis;

XjM [em] – man;

SX [sa] – saulė;

SXw [so] – šokinėti;

XjR [er] – atskelti vienu smūgiu…

Kiekvieną kartą, kada bus pavadinta ta ar kita bikonsonantinė šaknis – skaitykite kas parašyta kvadratiniuose skliausteliuose. Štai ir viskas!
Visus šiuos fonetinius procesus, kurie taip stipriai pakeitė ankstyvąsias bikonsonantines šaknis, savo laiku paaiškino žymusis šveicarų indoeuropeistas Ferdinandas de Sosiūras (1857-1913) savo laringalų teorijoje, o taip pat ir kituose tyrimuose.

Būtent Viduriniojoje i. e. Epochoje susidarinėjo dabartinių indoeuropiečių kalbų visų šiuolaikinių žodžių  pagrindas!
Ir mes dabar drąsiai galime pasakyti taip: tai, ką mūsų protėviai mums padovanojo, tuo  dabar mes ir naudojamės.
Ačiū protėviams!

Norint nustatyti bet kokio indoeuropietiško žodžio arba šaknies etimologiją, reikia suprasti, kaip tas žodis arba šaknis atrodė Viduriniajame i.e. etape.
Etimologiniu tyrimu galima vadinti tik tokius veiksmus!
Visa kita, ką vadina etimologija, nesusiejus tai su Viduriniuoju i.e. vystymosi periodu, - visiškai nėra etimologija, tai tik migloti svarstymai ir spėliojimai, mėgėjiškumas arba šarlatanizmas. Tai rūsti tiesa. Kada paimate į rankas Vasmerio arba Trubačiovo, Smočinskio ar kitų taip vadinamuosius etimologijos žodynus, (sudarytus daugelio metų pastangų ir kolosalaus kiekio žinių dėka!) – žinokite, kad šis žodynas iš tikrųjų nėra etimologinis, o visai kitoks! Tarkime indoeuropietiškų žodžių sutapimų, palyginimų žodynas. Tokiuose žodynuose nėra nė vienos etimologijos. Gaila, bet taip yra.

Parodau tikros etimologijos pavyzdį, kuris supaprastintas ir pritaikytas lengvesniam supratimui. Apžvelgiame lietuviško žodžio GABALAS kilmę. Svarstome taip:
Norint sužinoti šio žodžio etimologiją, mes turime suprasti kaip jis skambėjo Viduriniajame i.e. etape. Tai būtina.
Išsiaiškiname iš kokių bikonsonantinių šaknų tas žodis buvo sudarytas.
Gavosi, kad iš dviejų: GX ir BL.
Žiūrime šaknų aprašymus:
GX [ga] – apvalios formos gumulas, luitas, rutulys.
BL [bel] – didelis.
Toliau: pateikiame visa tai kartu, ir mums gaunasi toks viduriniojo i.e. etapo skambesys:ga-bel.

Ir ką tai viską kartu sudėjus reiškė?
apvalus luitas + didelis.
Konstrukcija buvo ištariama su kirčiu abiejuose skiemenyse, su pauze ir skirtinga intonacija tarp jų.
Štai čia ir buvo tikra lietuviško žodžio GABALAS etimologija!
Visų kitų lietuvių (rusų, graikų, lotynų, islandų, sanskrito ir kitų indoeuropiečių) kalbos žodžių etimologija turi būti aprašyta tik tokiu būdu. Visi kiti aprašymai – apgaulė arba klaida!

Labai svarbu suprasti, kad viduriniojo i.e. etapo kalba buvo viena, tačiau jau tada pradėjo skirtis į dialektus. Pavyzdžiui viena iš genčių, kuri kalbėjo vienu tokių dialektu, sąlyginai vadinkime protolietuviais. Tada jau buvo ir protoslavų, protogermanų ir daugelis kitų „proto-“

Tos epochos indoeuropiečių kalba buvo primityvi iki kraštutinumų: joje vis dar nebuvo jokių kategorijų – nei giminės, nei skaičiaus, nei linksnių; nebuvo skaitvardžių, įvardžių, veiksmažodžių bei daiktavardžių; nebuvo nei dalyvių bei tarinių… Ir nebuvo daug ko kito, kas buvo vėliau išrasta, kada jie įėjo į naują lygį.