Neturiu supratimo kaip galima susieti istorinius įvykius su lingvistinėmis ypatybėmis, bet kad toks ryšys yra, net neabejotina. Tik jis niekieno neištirtas.
Pradėsiu iš toli: egzistuoja trys giminingos kalbinės šeimos:
1) indoeuropiečių,
2) uralo (fino-ugrų),
3) altajaus.
Ketvirta galėtų būti trapi jukagirių tauta – tai iš tikrųjų atskira šeima, bet ji kaip ir nesiskaito. Svarbiausia nėra penktojo numerio, o visi bandymai prailginti šį sąrašą - tai tik melo burbulas, išpučiamas informacinio karo rėmuose.
Visos trys šeimos vadinamos BOREALINE (arba nostratine) makrošeima ir kilusios iš tos pačios kalbos, kurioje buvo 203
dviejų priebalsių (bikonsonantininės) šaknys. Indoeuropiečiai išsaugojo visas 203 šaknis, o uraliečiai ir altajiečiai, po 198, pažymint, kad altajiečių prarastos penkios šaknys išliko pas uraliečių, o prarastos uraliečių – pas altajiečių.
Jeigu kalbėti supaprastintai, tai uraliečiai ir altajiečiai atsišakojo nuo PRAindoeuropiečių. Senovėje PRAindoeuropiečių genčių viena iš šakų iškeliavo į Uralą, o kita į Sibirą. Uraliečiai gavo žymią mongoloidinę priemaišą, o altajiečiai savo kraują praskiedė taip, kad dauguma jų atrodo kaip tikri mongoloidai: mongolai, kalmukai, tungusų-mandžiūrų, tiurkų tautos.
Grįžtam prie pirminės kalbos.
Grubiai šnekant, ji susidėjo iš 203 žodžių, kurių kiekvienas susidėjo iš dviejų priebalsių – tai buvo būtina sąlyga. Ne iš trijų, ne iš keturių, ne iš vieno. Tik iš dviejų. Balsis buvo tik vienas, Panašus į lietuvišką garsą [e], tik kur kas trumpesnį. PRAindoeuropiečiai šitam garsui buvo abejingi: jie visai neskaitė jį už garsą ir galėjo jo visiškai netarti nes jis neturėjo jokios prasmės. Visa prasmė buvo priebalsiuose, kurie buvo labai sunkiai ištariami ir įtempti.
Aš ir vėl viską supaprastinsiu ir pasakysiu taip: toje kalboje buvo trys tokie priebalsiai: h, hw, hj. Kiekvienas tarėsi kaip vienas garsas, nors rašosi dviem, bet čia tik sąlygiškumas.
Jau išsiskirstę į tris šakas, visi sukūrę naujas tautas, beveik drauge nusprendė nuo tų priebalsių atsisakyti ir pakeisti juos balsiais. Tai ir yra tai, ką vadiname LARINGALŲ TEORIJA- vienas iš didžiausių lyginamosios kalbotyros pasiekimų.
Priebalsis h virto į balsį [а], nors iš pradžių tik ilgas: [ā].
Priebalsis hw virto į balsį [о] – taip pat į pradinį ilgą: [ō].
Priebalsis hj tapo ,,ilgu e" arba [ē].
Vėliau ilgumas galėjo dingti.
Be to priebalsis [w] lengvai galėjo pereiti į balsį [i]. Ir tokiu būdu visos tos tautos įgavo pilną balsių sistemą, kurios prieš tai nebuvo. Tiesą sakant, paskutiniai du atvejai mūsų nedomina.
Tik pirmi trys. Jie ir yra LARINGALŲ TEORIJA.
Tai štai: priebalsius h, hw, hj (laringaliniai priebalsiai) indoeuropiečiai praktiškai prarado. Ir jie sutinkami tose kalbose labai retai. Daugelyje šakų (pavyzdžiui slavų, baltų, germanų) jie visiškai nesutinkami.
Panašiai tas pats liečia altajaus ir uralo šeimas. Bet ten yra išimčių. Tie nematomi garsai išsilaikė tungusų-mandžiūrų kalbose, ir net labai dažnai – DAUGELIU ATVEJŲ, juos išsaugojo estų ir suomių kalbos!
Čia ir yra svarbiausias šių tautų žygdarbis.
Šių, rodos jau be pėdsakų išnykusių priebalsių atradimas - tai išskirtinai didis įvykis lingvistikoje, po kurių sekė aibė kitų svarbių atradimų.
Taip jau gavosi, kad šios svarbios paslapties saugotojai yra estai ir suomiai.