ANKSTYVASIS INDOEUROPIEČIŲ periodas (toliau- AIE).
Indoeuropiečiai kalba tik bikonsonantinėmis (dviejų priebalsių) šaknimis, ir ne kitaip.
Kiekviena tokia šaknis susideda iš dviejų priebalsių (būtinai skirtingų!) ir balsio E, kuris neturėjo svarbios reikšmės ir būdavo lengvai praleidžiamas.

Klausimas dėl tų bikonsonantinių šaknų kiekio:
N.Andrejevas aprašo 203 tokias šaknis (Pagrindinis sąrašas).
Po to Andrejevo pasekėjai aprašė dar 130 šaknis (Papildomas sąrašas).
Gali būti, kad papildomas sąrašas bus pratęstas, bet ne per daugiausiai, galbūt iki 150 vienetų.

Bikonsonantinių šaknų klausimas yra fundamentalus. BENDRAS BIKONSONANTINIŲ ŠAKNŲ KIEKIS ANKSTYVAJAME INDOEUROPIEČIŲ ETAPE IŠREIŠKIAMAS TAIP:
203 + 130 = 333.
Ankstyvieji indoeuropiečiai bendravo tik tokiu būdu ir jokio kito nežinojo. Visos šiuolaikinės indoeuropiečių kalbos kilusios iš tų 333 bikonsonantinių šaknų.

VIDURINYSIS INDOEUROPIEČIŲ periodas (toliau-VIE).
Kai kurių bikonsonantinių šaknų tarimas pasikeitė. Kartais labai stipriai, bet vykstant pagal griežtus dėsnius. Būtent šitame etape atsirado įvairūs balsiai, kurių anksčiau nebuvo.
Tai buvo didelių kalbinių įvykių etapas.
Indoeuropiečiai susiprotėjo bikonsonantines šaknis sudėlioti į konstrukcijas. Jeigu mes vieną bikonsonantinę šaknį pažymėtumėm skaičiumi ,,1'', tai tokią dėlionę galima būtų pavaizduoti taip: 1 + 1.
Iš pradžių tokios konstrukcijos galėjo būti tik dvigubos, ir jokios kitokios.
Toliau taisyklė, kurią reikia prisiminti kaip tėve mūsų bet kuriam pradedančiajam indoeuropeistui:
Jeigu mes kalbame apie įvairių indoeuropiečių kalbų giminystę, tai mes visų pirma turime omenyje tas pačias ankstyvąsias indoeuropiečių šaknis iš tų dviejų sąrašų – Pagrindinio ir Papildomo. Tie du sąrašai būtini visoms indoeuropiečių kalboms, nors yra atvejų, kad kai kurių šaknų neteko viena ar kita indoeuropiečių šaka. Be to, egzistuoja nedidelis kiekis bendrų indoeuropietiškų žodžių, kurie iškyla iš 1 + 1 formulės. Tai yra, tie žodžiai, kurie buvo sukurti sudėjus dvi bikonsonantines šaknis.
Tuo taisyklė ir pasibaigia.
Tęsiu pasakojimą apie VIE periodą.
VIE periodas pereina į antrają pusę, tada atsiranda trigubos bikonsonantinių šaknų konstrukcijos. Kitaip: 1 + 1 + 1.
Tai buvo dar didesnis proveržis. Indoeuropiečių dialektuose (tada dar nebuvo kalbų) atsirado tūkstančiai tokių konstrukcijų!

Ir čia seka nauja svarbi taisyklė:
Nė viename atvejyje, nė viena triguba konstrukcija netapo bendra indoeuropiečių kalbų nuosavybe. Tokia konstrukcija galėjo būti tik vieno dialekto nuosavybe. Ir tai reiškia: jeigu mes kalbame apie kokius nors bendrus indoeuropiečių žodžius, tai jie yra kilę iš abiejų bikonsonantinių šaknų sąrašų, o taip pat (retais atvejais) iš dvigubų konstrukcijų. Iš trigubų niekada!

Dar viena taisyklė. Dviejų bei trijų konstrukcijų bikonsonantinės šaknys tarėsi aiškiai, po pauzės, ir ant kiekvienos atskiros bikonsonantinės šaknies krito ypatingas kirtis. Konstrukcijos buvo arba dvigubos, arba trigubos.Jokios kitos konstrukcijos daugiau nebuvo kuriamos! Be to, kai kurie indoeuropietiški žodžiai šiuolaikinėse i.e. kalbose kilę iš vienos bikonsonantinės šaknies, kuri nebuvo prijungta prie jokių konstrukcijų.
Kitais žodžiais:
1
1 + 1
1 + 1 + 1.
Ir nieko daugiau! 1 + 1 + 1 tipo formulės niekada nebuvo bendros visiems indoeuropiečiams, o buvo tik vietinis reiškinys.
Niekada nebuvo iš keturių ir daugiau šaknų formulių.

VĖLYVASIS INDOEUROPIEČIŲ periodas (toliau - VLIE).
Bikonsonantines šaknis iš klausos jau nebuvo galima atskirti, ir jos buvo suprantamos kaip įprasti garsai žodžių sraute. Žiūrint iš istorinio taško galima būtų pasakyti, kad VIE periodo šaknų dėlionės kai kuriais atvejais susidaro maždaug pagal tokią schemą:
(1 + 1) + (1+ 1)
(1 + 1) + (1 + 1 + 1)
(1 + 1 + 1) + (1) + (1 + 1)
ir panašiai.
Bet tai jau jokios reikšmės neturi.
Atsiranda išsivysčiusios indoeuropiečių kalbos, kurios savo kokybe nepalyginamos su jokiomis kitomis pasaulio kalbomis. Šiame etape atsiranda skaičiaus, giminės, linksnio, laiko ir asmens kategorijos. Pirmą kartą atsiranda kalbos dalys: daiktavardis, veiksmažodis; truputį vėliau ir būdvardis; dar vėliau įvardis. Atsiranda skaičiavimo žodžiai, kurie vėliau tampa pilnaverčiais skaitvardžiais. Atsiranda prielinksniai, kuriuos po kai kurių svyravimų įterpia PRIEŠ žodžius, o ne po JŲ, ko nedaro beveik niekas Žemėje. Atsiranda nauja žodžių tvarka: būdvardis ilgą laiką galėjo būti tik po daiktavardžio ir niekada ne prieš, veiksmažodis išstatomas tik sakinio gale – tai buvo VIE periodo palikimas, kada bikonsonantinės šaknys galėjo susidėti tik pagal griežtas taisykles. Tos taisyklės nustojo veikti, ir žodžių tvarka keitėsi. Nuo pat VLIE periodo indoeuropiečiai pradėjo svyruoti, kaip jiems reikėtų sakyti: AŠ GERIU VANDENĮ ar VANDUO GERIAMAS MANIMI. Iš pradžių galėjo būti tik antrasis būdas, bet po to labiau priimtinesnis buvo pirmasis būdas nors ir nuo antrojo neatsisakė visiškai griežtai. Pirmą sykį atsirado sakiniai su veiksniais ir tariniais, papildiniais ir visu kitu...
VIE, o tuo labiau AIE periode nieko panašaus nebuvo. Jokių gramatinių kategorijų nebuvo!

Visos mokslui žinomos indoeuropiečių kalbos priklauso tik VLIE periodui: lotynų, senovės graikų, sanskritas, abi tocharų ir t.t. Nė viena iš šių kalbų nepretenduoja į jokį svarbų vaidmenį indoeuropiečių pasaulyje. Pavyzdžiui sanskritas, yra eilinė, absoliučiai įprasta i.e. kalba. Tarp kitko, su baltų ir slavų kalbomis jis neturėjo jokio santykio.



Pirmoji pastaba: indoeuropiečių kalbose niekada nebuvo ir negalėjo būti gerklinių (glotalinių) garsų.Tai labai svarbu!

Antroji pastaba: VIE periode veikė LARINGALŲ TEORIJOJE aprašyti fonetiniai dėsniai.

Trečioji pastaba: pagal tai, kaip žmogus traktuoja glotalinę ir laringalinę teorijas, iš karto matosi jo lingvistinio pasiruošimo bei padorumo lygis.