Iš pradžių apie terminus.
Reikia sakyti KALBŲ ŠEIMA. Terminą ŠEIMA naudoja ir biologai sudarinėdami savo klasifikacijas, ir čia - lygiai tas pats.
Kalbų šeimos skirstomos į grupes. Daugelis painioja šiuos terminus. Negalima sakyti INDOEUROPIEČIŲ GRUPĖ, ALTAJAUS KALBŲ GRUPĖ. Pasako ir atvirkščiai BALTŲ KALBŲ ŠEIMA, SLAVŲ KALBŲ ŠEIMA ir pan. Ir tai siaubinga. Šeima - tai aukštesnis lygis, o grupė - žemesnis. Šeima susideda iš grupių - štai ir viskas.
Egzistuoja ALTAJAUS KALBŲ ŠEIMA.
Ir ji yra artima  INDOEUROPIEČIŲ KALBŲ ŠEIMOS giminaitė.
Į šią giminystės sistemą įeina ir trečia šeima - URALO KALBŲ.  Ją dar vadina FINO-UGRŲ KALBŲ ŠEIMA.
Ketvirtąja šios sistemos nare turi teisę būti smulkios sibiro tautelės JUKAGIRIŲ kalba. Galima sakyti, kad JUKAGIRIŲ KALBA - tai atskira šeima.
Pagal Nikolajaus Andrejevo terminologiją, visa sistema vadinasi BOREALINĖ makrošeima.
Taip pat yra ir Starostino sukurtas terminas BORĖJŲ KALBA, ir jis turi visai kitą reikšmę, tad vartoti jo nereikia.
Taigi, BOREALINĖ MAKROŠEIMA susideda iš keturių komponentų:
1) INDOEUROPIEČIŲ (IE),
2) URALIEČIŲ (U),
3) ALTAJIEČIŲ (A) ir
4) JUKAGIRIŲ.

Trumpai apie altajiečius.
Altajiečiai skirstomi į tris grupes:
1) TIURKŲ,
2) MONGOLŲ ir
3) TUNGUSŲ-MANDŽIŪRŲ.
Jeigu pirmosios dvi grupės būtų ir išnykusios, tai  mokslas apie borealinį fenomeną nieko nebūtų praradęs. Jos turi savyje kai kokią informaciją, tačiau visiškai nedaug.
Kas liečia ketvirtąją  grupę – TUNGUSŲ-MANDŽIŪRŲ (ТМ), – tai ji yra neįtikėtinos reikšmės. Į šią grupę įeina devynios tautos:
– evenkai (tungusai) – jų kalba pati įdomiausia iš visų. Taip pat šios tautelės likimas irgi neįtikėtinas.
– evenai,
– nanajai,
– udegėjai,
– ulčiai,
– orokai,
– oročai,
– solonai (jau ištirpę tarp kiniečių) ir
mandžiūrai – patys skaitlingiausi, bei kažkada buvę patys galingiausi.

Tautų kalbančių šiomis kalbomis skaitlingumas, moralinės savybės bei indėlis į Pasaulinę Civilizaciją - viskas neturi beveik jokios reikšmės kalbotyrai.
Dėl nežinomos priežasties, pačia svarbiausia iš šios grupės kalbų pasirodė esanti evenkų kalba. Jos reikšmė Altajaus kalbų šeimoje - panaši į lietuvių kalbos reikšmę Indoeuropiečių kalbų šeimoje.
Visas kitas tungusų- mandžiūrų kalbas reikia laikyti kaip pagalbines evenkų kalbai. Lygiai taip pat kaip latvių kalba - tai tik naudingas pagalbininkas prie lietuvių kalbos.
Lietuvių kalba – IE kalbotyros viršūnėje.
Evenkų kalba – A kalbotyros viršūnėje.
Kodėl taip gavosi – ne mums spręsti, bet sužinoti visas borealinės kalbotyros paslaptis be evenkų kalbos - neįmanoma. Reikalas tame, kad IE kalbos kai kurias senovines savybes jau prarado, o TM jas išsaugojo.
Pradiniu išeities tašku tarp keturių borealinio pasaulio šakų reikia laikyti PROTOINDOEUROPIEČIŲ KALBĄ, kuri užgimė Vakarų Europoje Reino slėnyje.
Tiesioginis protoindoeuropiečių kalbos palikuonis yra ankstyvoji IE (AIE) kalba (aprašyta N. Andrejevo).
Kitos borealinio pasaulio šakos - tai tik  nukrypimas nuo IE normos, bei įvairiausi kalbiniai praradimai. Mongolų bei tiurkų grupėse labai dideli praradimai, TM jie taip pat yra, bet jie daug mažesni. Kas dėl  kalbinės medžiagos išsaugojimo, tai evenkai ir kitos TM tautos negali prilygti IE.  Bet fonetikos prasme, kai kurių senovinių reikšmių išsaugojimo prasme - evenkai ir kiti TM pateikia neįtikėtinų siurprizų.
Didieji Andrejevo atradimai būtų neįmanomi be TM kalbų žinojimo.
Ir dar: Altajaus kalbų šeima - tai ne tas pats kas IE. Visos IE kalbos kilo iš vienos vienintelės kalbos, kuria kalbėjo vienintelė nordiškos rasės žmonių gentis. O pas altajiečius vieningos prokalbės niekada nebuvo.
Kas tokie yra „altajiečiai“? Tai senovės nordiškos rasės genčių palikuonys, kurie nuėjo į Sibirą ir ten susimaišė su mongoloidais taip, kad šiandieną daugelio jų mongoloidinis kraujas viršija europietiškąjį. Tas pats liečia ir TM tautas. Tačiau jų kalbos visiškai ne azijietiškos, o, santykinai  europietiškos. Ypač pas TM! Tai žmonės, kurie mąsto europietiškomis gramatinėmis kategorijomis. Nieko panašaus į kinų ar japonų kalbinį mastymą pas juos nėra.
Egzistuoja nuomonė, kad Altajaus kalbų šeima  negali būti skirstoma į jokias grupes. Tai tik trys kalbinės šeimos Borealinės makrošeimos sudėtyje. Neverta dėl to ginčytis. Svarstyti reikia taip: yra kalbos, kurios suteikia daugiau aiškumo apie ankstyvųjų indoeuropiečių kilmę, bei jų minčių vaizdavimą. Viskas. Ir šias kalbas reikia tyrinėti.

Borealinės makrošeimos sudėtyje reiktų išskirti labai vertingą kalbą - tai jukagirių. Pagal vertę ji nusileidžia kitoms TM kalboms. Tačiau jukagirių kalba - tai unikalus reiškinys, ir į ją reikia žiūrėti su didele pagarba.
Iš šiuolaikinių tiurkų kalbų ypatingą vietą užima karačiajų-balkarų kalba. Tai pati švariausia tiurkų kalba iš dabar egzistuojančių.
Paminėčiau dar dvi vertingas borealines kalbas, kurios yra už IE pasaulio ribų: suomių ir estų. Šios kalbos labai vertingos borealinei kalbotyrai.