Kiekviena iš šaknų nuo pat pradžių buvo bikonsonantinė, tai yra susidėdavo iš dviejų priebalsių. Jokių kitų šaknų Ankstyvajame Indoeuropiečių (AIE) periode negalėjo būti. Tais laikais galėjo būti tik vienintelis balsis - tai trumpas garsas panašus į dabartinę [e]. Jis neturėjo jokios reikšmės ir buvo kaip dviejų priebalsių jungiamoji grandis, sudaranti bikonsonantinę šaknį. Viduriniajame indoeuropiečių periode (VIE) tas balsis dažnai keisdavo savo skambesį ir pereidavo į garsą [o] (tai rašoma taip: e > o), nors kartais ir likdavo ankstesniam pavidale. Labai dažnai tą garsą visiškai praleisdavo.
Bikonsonantinės šaknys vaizduojamos lotynų abėcėlės pagalba tokiu būdu: KM, DN, PL ir taip toliau, neatsižvelgiant į šitą balsį. Kad pavaizduoti vieną AIE priebalsį, dažnai prireikia panaudoti ne vieną, o netgi du arba tris lotyniškus simbolius. Pavyzdžiui: Dh, Bh, Gw, Kw, Kj (digrafai). Arba taip: Ghw, Ghj (trigrafai). Tokiu atveju bikonsonantinės šaknys atrodys taip: GwR, KjS, GhwDh ir pan. Tai jokiu būdu nereiškia, kad šaknys susidėjo ne iš dviejų priebalsių. Tai reiškia tik tai, kad lotyniškoje abėcėlėje yra per mažai simbolių garsų pavaizdavimui.
Tik po ilgalaikių pratybų ir psichologinio pasiruošimo, šiuolaikinis žmogus galėtų ištarti AIE dviejų priebalsių konstrukcijos šaknis. Todėl prisilaikant metodikos jas reikėtų tarti ne senovine maniera, o šiuolaikine. VIE periode šių šaknų tarimas žymiai supaprastėjo. Kai kurie priebalsiai dėsningai virto įvairiai balsiais, todėl senovinės šaknys suskambėjo naujai: [ro], [ao], [at], [wi], [te]. Be abejo, po tokio pasikeitimo šaknys vadintis bikonsonantinėmis gali tik sąlyginai. Bet šito sąlygiškumo vis dėlto reikia griežtai laikytis: pavyzdžiui, RXw tariame kaip [ro], bet reikia turėti omenyje, kad tai bikonsonantinė (dviejų priebalsių) šaknis. Tai tvirtinant, taip pat reikia žinoti, kad tai AIE šaknies būklė, kuri mums daug svarbesnė nei likusios daug vėlesnės jos būklės... Nors ir pirminiai tarimo variantai kai kuriais atvejais sėkmingai išsilaikė: [den], [kem], [wet].
Kitais žodžiais tariant, kiekviena bikonsonantinė šaknis mano žodyne pateikiama dviem variantais: 1) sunkiai ištariamu AIE periodo šaknies būviu ir 2) lengvai ištariamu VIE periodo šaknies būviu.
Pavyzdžiui, šaknis, kurios reikšmė moteris žodyne užrašyta taip:
GwXj [gʷe].
O šaknis, kurios reikšmė vadas – taip:
NJ [nej, ni].
Kvadratiniuose skliausteliuose, ta pati šaknis parodyta taip, kaip ji atrodė VIE periode. Dirbant su žodynu, būtent taip ją ir reikia ištarti, nes taip žymiai paprasčiau. Be abejo, VIE tarimas savyje slepia ir daug sunkumų. Daugiau negu aišku, kad tarimas susijęs su įvairiomis intonacijomis, taip kaip šiuolaikinėse kiniečių arba vietnamiečių kalbose, bet vėliau šitos intonacijos išnyko. Buvo ilgieji ir trumpieji balsiai; buvo ir kitos fonetinės subtilybės, kurios sudaromajame žodyne ne visada atspindimos, nebent kartais iš būtinybės.
Kaip ir sakiau anksčiau, Pagrindinis bikonsonantinių šaknų sąrašas (iš 203 šaknų) buvo sudarytas remiantis Nikolajaus Andrejevo tyrimų išdavomis.
Papildomas sąrašas (130 šaknys) buvo sudarytas N. Andrejevo pasekėjų, nors daugelis jų (tik be jokių komentarų), buvo paminėtos paties Andrejevo, knygoje ‚,Раннеиндоевропейский праязык".