Turiu omenyje vidurio epochos indoeuropiečius (VIE).
Atsakymas paprastas: tų žmonių supratimu upė, tai informacijos ir dvasingumo nešėja. Upeliai, upeliukai, upės – sudaro išsišakojusią sistemą, o joje informacija ir plinta. Suprantama, kad jie galvojo, jog tai darė upių dievybės, panašios į žmones. Beveik visos tos dievybės buvo moteriškos lyties. Kai kurios nimfos turėjo pavojingų vilioklių statusą, kurių reikia bijoti ir jas pamaloninti, kai kurios turėjo gerbiamų motinų statusą, kurias reikia gerbti. Upių dydis neturėjo nė mažiausios reikšmės.
Bet kokį svarbų įvykį stengėsi praleisti šalia upės, efekto sustiprinimui.
Upė buvo kaip liudytoja, globėja ir pagalbininkė. Dažnai žmonės prasmukdavo į kaimyninių genčių teritoriją ir slapta nuo tų žemių šeimininkų kreipdavosi su prašymais į vietines upes.
Panašią funkciją atlikdavo ir ežerai. O dėl jūrų kol kas nėra duomenų.
  VIE antroje vietoje pagal savo reikšmę laikė giraites ir atskirus medžius. Meldėsi ir jiems.
Saulei nesimeldė, bet ugnis buvo labai svarbi atliekant ritualus: ant jos atlikdavo aukojimus.
Trečioje vietoje galima laikyti Mėnulį. Daugelis svarbių ritualų vykdavo per pilnatį. Pavyzdžiui latvių ir lotynų savivardžiai turi savyje užuominas apie tokius mėnulio ritualus.
Bet kodėl Saulė nebuvo jiems svarbiausia? Saulė negali išnešioti jai pasakytos informacijos. Ji savo ugninius spindulius siunčia tik viena kryptimi. O jeigu upei išsakysi norą, tai jis tekės didžiulius atstumus. Tikriausiai iš vandens lengviau nuskaityti informaciją, negu iš Saulės, be abejo tik tiems, kas mokėjo tai daryti.
Be to, labai svarbiu laikytas prisilietimas prie upės vandens. Kai kuriais atvejais jam priskiriamos erotinės reikšmės, nes randami hidronimai su tiesioginiu nurodymu apie tai.